Straipsniai

Etinių farmacijos kompanijų asociacijos (EFA) direktorė Jolanta Dičkutė neabejoja, kad šiandien vykdoma vaistų politika nėra geriausias būdas pacientus aprūpinti naujausiais vaistais, o iš gydytojų atimta galimybė paskirti jiems konkretų vaistą neduos apčiuopiamos naudos.

Kaip vertinate pastaruoju metu Lietuvoje vykdomą vaistų politiką?

Šiandien vaistų politika vykdoma pagal Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) numatytą vaistų prieinamumo gerinimo ir kainų mažinimo planą. Jo idėja buvo nebloga, tačiau jau dabar matome, kad vienu metu įgyvendinant daug priemonių daroma klaidų ir daug dalykų iš tiesų nėra palankūs pacientams.

Visų pirma, SAM reklamuojamas vaistų prienamumo gerinimas virsta bloginimu. Ketinama keisti Vyriausybės nutarimo Nr. 994 8-ąjį punktą, nes ministerija pamatė padariusi klaidą – išrenkamas vienas pigiausias vaistas tuo pačiu bendriniu pavadinimu, visi kiti šiais metais negali būti brangesni už jį 60 procentų, o kitais metais – 30 proc. Atsitiko taip, kad rinkoje liko tik tas vienas pigiausias generikas – visi kiti vaistai yra brangesni 60 proc. Jeigu atvežamas vaistas už 1 eurą, tai ar daug gali būti vaistų, kurie kainuotų 1,60 euro? Visi vaistai, neatitinkantys šio kriterijaus, nors ir buvo įrašyti į kainyną kaip kompensuojami, iškrenta iš jo. Vadinasi, pacientai netenka galimybės pasirinkti vaistą, net ir sutikdami primokėti už jį. Dėl to SAM ėmėsi iniciatyvos nutarimą pakeisti, palikdama bent 2-3 vaistus.

Tačiau iš tiesų tai neišsprendžia problemos. Paskaičiavome, kad praktiškai iki 200 tūkstančių pacientų negaus savo įprastų vaistų, kuriuos jie vartojo daug metų, gerai toleravo. Tai tikrai nemenka problema, mes apie tai daug kalbame, bet ministerijos atstovai užsispyrę laikosi savo nuomonės.

Dar vienas negeras dalykas vaistų politikoje – Ligonių kasos riboja tam tikrų populiarių vaistų skyrimą, t.y. ligonių kasos sudaro sutartis su gydymo įstaigomis tik tam tikrai sumai. Tad farmacijos kompanijos, netgi darydamos dideles nuolaidas pacientų priemokai, yra įpareigotos sumokėti už ligonių gydymą, nors nuolat akcentuojama, kad kompanijos yra „blogietės“. Tai yra skaudu.

Aktualus ir medicinos atstovų vizitų klausimas. Be visų kitų funkcijų medicinos atstovai atlieka ir farmakologinio budrumo funkciją, daug pagelbsti gydytojams ieškant informacijos apie vieną ar kitą vaistą. Nuolat girdime, kad viena ar kita užsienio kompanija Lietuvoje įdarbina po šimtą ar kelis šimtus darbuotojų ir taip mažina nedarbą. Negana to, kai kurioms iš jų dar skiriama Vyriausybės finansinė parama. Jei bus uždrausti asmeniniai medicinos atstovų vizitai, tai ministerija į gatvę išvarys apie 1000 aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Juk tai taip pat yra užsienio kompanijų darbuotojai, jiems dirbant mokami mokesčiai į valstybės biudžetą. Ministerijos argumentai neatrodo labai rimti – viskas daroma dėl menamų korupcinių ryšių.

Didžiausias dabar vykdomos vaistų politikos trūkumas yra tai, kad žiūrima tik į pinigus, t.y. remiamasi tik ekonominiais skaičiavimais. Išeina, kad visomis priemonėmis siekiama vieno – pacientui parduoti tik vieną, patį pigiausią vaistą, o ne sudaryti galimybę jam pasirinkti saugų, veiksmingą ir prieinamą gydymą.

Prie to prisideda ir vaistų išrašymas bendriniu pavadinimu?

Esant tokiai situacijai visa atsakomybė už gydymo rezultatus tenka pačiam pacientui, o gydytojas praranda ne tik praktinę, bet ir teorinę galimybę paskirti tinkamą gydymą. Deklaruojama, kad šia priemone siekiama išgyvendinti korupciją tarp gydytojų, kurios niekas nėra realiai įvertinęs. Tai pripažino ir ministro patarėjas Martynas Marcinkevičius vienoje televizijos laidoje. Negi reikėjo keisti visą receptų rašymo tvarką vien dėl vieno kito abejotino atvejo? Sakykite, o kas dabar gali paneigti, kad vaistininkai nebus įtraukti į vadinamosios korucijos skatinimą?

Manau, kad ministro įsakymas dėl vaistų išrašymo bendriniu pavadinimu vargu ką pakeis. Juolab, kad tai absoliučiai netaupo valstybės lėšų, o paciento teisė rinktis pigesnį vaisto variantą gyvavo ir anksčiau. Išeina, kad gydytojų visai nereikia ir visa atsakomybė už gydymo rezultatus tenka pačiam pacientui.

Paradoksas – vaistininkai skiria gydymą, bet už jo rezultatus turi atsakyti gydytojai pagal galiojantį Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą.

Ar, Jūsų nuomone, vaistininkams pakanka žinių, kad skirtų tinkamą vaistą pacientui?

Tai nėra vien tik žinių klausimas. Gydytojas, ypač bendrosios praktikos, paprastai apie savo pacientą žino daug – kokiomis gretutinėmis ligomis jis serga, kaip jis toleruoja vienus ar kitus vaistus ir kt. Yra daug dalykų, į kuriuos reikia atsižvelgti pacientui skiriant vaistą ir aš visiškai neįsivaizduoju situacijos vaistinėje, kai vaistininkas prie langelio paciento imtų klausinėti apie visas ligas... Aišku, kad taip nėra ir nebus, ir vėlgi paciento galimybės pasirinkti jam tinkamiausią vaistą išnyksta.

Tačiau kaip ir sakiau – tai yra ne specialistų kompetencijos, o vaistų skyrimo ir išdavimo tvarkos klausimas.

Kaip vertinate Lietuvoje dirbančių farmacijos kompanijų darbo etiškumą?

Yra įvairių dalykų, tačiau tam ir buvo sukurtas Etikos kodeksas, kurį pasirašė daugiau nei 40 kompanijų. Pavieniai atvejai, kurie aprašyti spaudoje, mums garbės nedaro, tačiau jie yra eskaluojami ir metamas šešėlis visai industrijai. Tiesą sakant, stengiamės išsiaiškinti kiekvieną negatyvų atvejį, raginame kompanijas pasitaisyti. Bet vienas šaukštas deguto apkartina visą medaus statinę. Bėda, kad akcentuojamas blogas elgesys,o ne geri darbai. Turime idėją taikyti tam tikras sankcijas kompanijoms, kurios yra pasirašiusios Etikos kodeksą, tačiau jam nusižengia. Tai akcentavo ir praėjusį mėnesį Lietuvoje lankęsi (Europos farmacijos pramonės ir asociacijų federacijos (EFPIA) ekspertai – jie mano, kad mūsų kodeksą reikia tobulinti būtent šia linkme.

Tiesa, keldami į viešumą nepalankius atvejus, susiduriame ir su valstybės institucijų abejingumu – iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, STT, FNTT dažniausiai gauname standartinį atsakymą, kad jie jokios problemos neįžvelgia. Pastaruoju metu dėmesį parodė VVKT – mūsų iniciatyva buvo patikrinta keletas kompanijų ir rasta pažeidimų. Tai pavieniai atvejai, bet tikiu, kad žengiama gerėjimo link.

Garsiai kalbama, kad generiniai vaistai yra identiški etiniams, tik pigesni. Kokia Jūsų nuomonė?

Taip tikrai nėra. Yra daug įrodymų ir mes esame surinkę nemažai medžiagos apie etinių ir generinių vaistų skirtumus.

Visų pirma, jie skiriasi veikliosios medžiagos molekuline struktūra, klinikiniu aktyvumu, farmakokinetinėmis savybėmis ir preparato sudėtyje esančiomis įvairiomis papildomomis medžiagomis. Ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose teisės aktuose leidžiami generinių vaistų aktyvumo nuokrypiai nuo etinių iki 20-25 proc. Nei Europos vaistų vertinimo agentūra (EMEA), nei JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) nereikalauja, kad generikų sudėtis būti identiška etiniams.

Pabrėžčiau, jog kai kuriems vaistams minėti skirtumai gali būti esminiai, nes atsiranda rizika dėl šalutinio poveikio stiprumo ir klinikinio aktyvumo. Ypač tai yra svarbu, kai skiriami vaistai epilepsijai, hipertenzijai, aritmijai ir kt. ligoms gydyti. Tai yra akivaizdu, net nediskutuotina, o aklas tvirtinimas, kad veiklioji medžiaga yra lygi vaistas nėra teisinga.

Suprantu, kad plačiai atverdama duris generiniams vaistams, valstybė stengiasi taupyti, tačiau ši politika nėra visiškai gera, nes Lietuvoje generikų kainos yra pakankamai aukštos lyginant su etiniais vaistais – žinoma, jei neskaičiuotume pačių pigiausių indiškų preparatų, kurių kokybė kelia abejonių.

Įdomu, ar vaisto kaina atspindi jo kokybę?

Teigiama, kad etikai yra neva per brangūs – dėl to kyla daugiausiai ginčų. Tačiau naujiems originaliems etiniams vaistams sukurti užtrunkama iki 15 metų ir išleidžiama maždaug 2 milijardai dolerių. Ir tik vienas iš dvidešimties ar daugiau vaistų pasiekia galutinį tikslą, t.y. patenka į rinką. Kiekviena kompanija, investavusi tokią sumą į savo produktą, yra apsaugota patento galiojimo laikotarpiu ir natūralu, kad jo kaina yra aukšta.

Niekas nesiginčija, kad atėjus generikams kainos turi mažėti. Bet sakyti, kad etinis vaistas turi būti tiek pat pigus kiek generikas yra neteisinga, nes juos skiria skirtingos gamybos technologijos, pagalbinių medžiagų kokybė. Visa tai įtakoja kainą.

Kokią matote mūsų šalies sveikatos politikos ateitį?

Susidaro įspūdis, kad dabar sveikatos politiką vykdantieji neturi vizijos. Problema, kad stengiamasi tik dėl vieno – kuo mažiau išleisti pinigų neatsižvelgiant į pacientų poreikius, ir nuolat kartojama, kad lėšų stinga. Labai gaila, kad mūsų pacientai lieka naujausių technologijų, modernių vaistų užribyje ir labai skaudu, kad nuo 2006 metų nė vienas originalus vaistas nepradėtas kompensuoti. Visada teigiama, kad nėra pinigų, nors paanalizavus VLK išlaidas, aišku, kad biudžeto lėšos yra neviršijamos ir dabar įgyvendinus numatytas priemones bus nemažai sutaupyta. Rezerviniam vaistų sąrašui, į kurį patenka tokie nepriimti į Kompensuojamųjų vaistų kainyną originalūs vaistai, mūsų paskaičiavimais, reikėtų 10-15 milijonų litų. Gali atsitikti toks paradoksas, jog kai kurie etiniai vaistai į Kainyną taip ir nepateks, nes ateis generikai. Ligoniai net ir labai norėdami negaus originalių vaistų. Juolab, kad Rytų Europos šalyse etinių vaistų patentų galiojimo laikas yra trumpesnis, lyginant su kai kuriomis Vakarų Europos šalimis.

Ar ryžtumėtės šiandien dirbti pagal savo anksčiau įgytą specialybę – gydyti vaikus?

Būtų sudėtinga, nes šito darbo nedirbu jau 15 metų ir neturiu licencijos (juokiasi). Studijas baigiau visai kitokiomis sąlygomis nei šiandieniniai studentai – tuomet buvo sunku susirasti pediatro darbą arba reikėjo važiuoti į atkampų rajoną. Baigus doktorantūrą grįžti prie pediatrės darbo nenorėjau, nes man patiko dirbti akademinį darbą. Vėliau buvo aktyvios politikos etapas... Žodžiu, mano tikslas – save realizuoti kitose srityse, nors nuo penkerių metų svajojau tapti vaikų gydytoja...

Diana Šležienė, "Gydymo menas"