Straipsniai

Receptų rašymas ligoniams Jungtinėje Karalystėje (JK) yra kitoks procesas, negu mūsų šalyje. Todėl nuvykus ten dirbti, pirmiausia tenka išmokti tai atlikti taip, kaip to reikalauja galiojantys įstatymai, teisės aktai ir pastaruoju metu skatinama vadinamoji „graži klinikinė praktika“. Nežinau, kaip dirba kitų specialybių gydytojai, bet iš psichiatrų reikalaujama daug.

Verta pastebėti, kad psichikos ligomis sergantys pacientai JK įvardijami kaip asmenys, asmenybės, klientai, ponai, ponios, panelės, jaunuoliai, žmonės ir pan. Taip reikalaujama juos vadinti ir aprašant medicininę dokumentaciją, aptariant jų psichikos būklę su kolegomis, rezidentais, pagalbiniu personalu, esant reikalui – su juristais, psichologais, vaistininkais ar pan.

Psichiatrui pasireikšti suteikiama daug galimybių. Tačiau iškeliama ir daug reikalavimų, jie pateikiami raštu jau pirmą dieną atvykus į darbo vietą. Teisės aktų ir rekomendacijų paketas įteikiamas kiekvienam, kuris gauna licenciją, suteikiančią galimybę verstis klinikine gydytojo bei specialisto praktika JK.

Kas trys mėnesiai paštu atsiunčiamos visos naujienos, papildymai ar patobulinimai ir anketos su klausimais apie gydytojo pageidavimus, galimybes dar labiau tobulinti teisės aktus – jas prašoma užpildyti ir atsiųsti. Tokias anketas gauna kiekvienas JK teisę dirbti turintis gydytojas. Atsižvelgiama į kiekvieno licencijuoto gydytojo nuomonę.

Aptarnaujant psichikos pacientus britų sveikatos apsaugos sistema reikalauja „parodyti meną“. Skirtingai nuo lietuviškos medicinos sistemos, kur gydytojas pirmiausia verčiamas demonstruoti verslumą, patarnauti biurokratams, dirbti statistikai ir leistis į nenusakomos prasmės santykius su farmacijos kompanijomis. JK gydytojas atsako už vaisto išrašymą ir jis turi žinoti, kad pacientas gaus būtent tokį vaistą, kad jį ligonis vartos taip, kaip paskirta.

JK vaistininkas parduoda tokį vaistą, kokį skiria gydytojas. Jeigu gydytojo paskirto vaisto vaistinė tuo metu neturi – o tai pasitaiko itin retai, bet jei taip nutinka, vaistinė pasirūpina, kad klientas gautų vaistą labai greitai, – tada vaistininkas savo nuožiūra negali patarti ar siūlyti tariamai panašų vaistų, jis telefonu skambina receptą išrašiusiam gydytojui, informuoja bei konsultuojasi, ką daryti.

Telefoninis vaistininko ir gydytojo pokalbis įrašomas. Medicinos sekretorė pokalbį tuoj pat užrašo, viena kopija įsegama į medicinos kortelę, kita paskelbiama to regiono sveikatos apsaugos internetinėje svetainėje. Taip pacientui nereikia vargintis pačiam svarstant, kokį vaistą pasirinkti.

Vaistininkas nėra atsakingas už vaisto pasirinkimą, jis tik preciziškai atskaičiuoja tablečių kiekį. Išrašant receptą JK, pakuotės nenurodomos – reikalaujama rašyti dozes ir kada bei kiek kartų jas vartoti.

Viskas vieša, skaidru: kas kam ir ką paskyrė, išrašė, kiek, ko ir kodėl. Sekretorė padaro kiekvieno recepto kopiją, viskas dokumentuojama. 

Vien receptas vienam pacientui rašomas maždaug valandą, jei reikia – ir daugiau. Per tą laiką psichiatrui paciento tenka daug ko paklausti. Visa tai taip pat aprašoma – medicinos kortelės atrodo kaip didžiuliai segtuvai, o vieno recepto išrašymo procedūros protokolo santrauka diktuojama sekretorei, kuri spausdina ir pasirūpina, kad tekstas patektų ten, kur reikia.

Gydytojui svarbu sukurti reikalingą profesinį dialogą. Psichiatras pacientą turi detaliai informuoti, nes ligonis pats pasirenka gydymo būdą. Kartais pacientai jau žino, ko nori, ateina susipažinę, atsineša pluoštą pasižymėtų straipsnių ar net vadovėlių. Niekada nebūna, kad tas pats vaistas būtų vienodai aptariamas su kiekvienu pacientu. Gydytojas atsakingas už tai, kad ligonis sužinotų, ką ir kodėl padarė, kodėl pasirinko būtent tokį, o ne kitokį gydymą. Ir vėl – labai svarbu visa tai smulkiai aprašyti.

Dokumentacijoje turi būti atsispindėtas atsakomybės pasidalinimas – kur baigiasi gydytojo, o kur prasideda paciento. Gydytojas privalo įsitikinti, kad ligonis suprato, kas jam buvo aiškinama. Šios detalės labai svarbios, nes jos reglamentuotos, į gydymo procesą bet kada gali būti įtrauktas juristas.

JK psichikos ligoniams vaistus gali skirti ir šeimos gydytojai, bet jie reguliariai turi konsultuotis su psichiatru: ar teisingai skiria vaistus, ar tinkamos dozės, ar jas jau keisti. Tada ligonį siunčia psichiatro konsultacijai ir griežtai laikosi per konsultaciją gautų rekomendacijų.

Psichiatras atsako už psichikos ligų diagnostiką, diagnozių patikslinimą, jis turi bendradarbiauti su juristais. Sakykim, pacientui skiriami antidepresantai. Gydytojas privalo išvardyti visus vaistus, iš kurių galima rinktis, juos apibūdinti, išklausyti, ką mano ligonis, kokie jo pasirinkimo argumentai, ar viską gerai suprato, ką gydytojas pasakė. Taigi vyksta dialogas, diskusija.

Gydytojui svarbu ir įdomu, ką ir kaip kalba jo pacientai, kaip jie visa tai suvokia, kaip motyvuoja savo pasirinkimą. Ligoniui įdomu gauti žinių apie savo ligą, sužinoti diagnozę, simptomus, gydymo galimybes. Tokiame procese ligonis, tapdamas gydytojo bendradarbiu, įgyja pasitikėjimo savimi. Tokiu būdu jis skatinamas prisiimti atsakomybę už gydymo procesą ir įsipareigoti sveikti, pasijunta visaverčiu žmogumi. To ir siekia medicinos menas. Tai atneša didžiulį profesinį pasitenkinimą.

Taigi recepto išrašymas tampa svarbiu įvykiu paciento kasdienybėje. Gydytojo – taip pat. Jokiais kitais rūpesčiais gydytojui darbo vietoje rūpintis netenka, komandoje dirba vadybininkai, psichologai, socialiniai darbuotojai, slaugės, sekretorių grupė. Taigi sistema labai kvalifikuotai tarnauja gydytojui, o gydytojas turi visas sąlygas kuo geriau aptarnauti pacientą.

JK gydytojai geros nuotaikos, patenkinti ir džiaugiasi gyvenimu, gyvena labai pasiturinčiai. Panašiai dirbančius psichiatrus teko stebėti Kanadoje – ten mačiau, kaip ligoniams teoriniai dalykai aiškinami naudojant vaizdines priemones.

Lietuviškas gydymas artimesnis Indijos periferinių medicinos įstaigų aptarnavimo stiliui – kuo daugiau, tuo geriau. Taip sakau, nes turiu indiškos klinikinės psichiatrijos patirties. Beje, akademinėms įstaigoms priklausančios ligoninės Indijoje labai aukšto lygio, seka buvusių kolonizatorių britų medicinos pavyzdžiu. Lietuvos situacija taip pat panaši į Afrikos – įspūdžius pasakojo uždarbiauti į JK atvykę kolegos iš Kenijos bei Nigerijos, kurie iš savų gimtinių bėgo dėl didelės korupcijos jų sveikatos apsaugos sistemose bei vargingo gydytojų pragyvenimo.

Dirbdama užsienyje neturėjau progos psichikos ligoniams išrašyti generinių preparatų – britai jų neįtraukia į minėtos „gražios klinikinės praktikos“ sąrašus, jie nėra įtraukti ir į Britų tautinį vaistų žinyną.

Beveik metus išdirbus svetimoje šalyje buvo labai džiugu išgirsti, kad iš Lietuvos į JK atvykę dirbti įvairių specialybių gydytojai yra labai vertinami, gerbiami ir laukiami.

Palmira Rudalevičienė, "Lietuvos Rytas"

*** Autorė yra Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro (Vasaros g. 5) konsultuojanti psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, M.Romerio universiteto docentė.cialybių gydytojai yra labai vertinami, gerbiami ir laukiami.